Prisipažinsiu – ankstesnioji tinklaraščio dalis apie įdomiausias ir keisčiausias pasaulio valiutas man glostė širdį. Visgi dabar skelbiu, kad laikas ne tik pasijuokti ar pakraipyti galvą skaitant apie tolimas šalis, bet pamankštinti protą ir pasukti smegenis. Pirmiausia noriu aptarti patį mąstymą, jo pagrindus, apie kuriuos kalbėjo dar Antikos filosofai. Kodėl vakarietiškas mąstymas yra būtent toks? Vėliau straipsniuose aptarsiu ir šio mąstymo problemas.

Dabartiniai vakarietiškojo mąstymo pagrindai, paremti argumentavimu, buvo sukurti „graikų trijulės“ maždaug prieš du tūkstančius tris šimtus metų. Sokratas labai stengdavosi pabrėžti dialektiką ir argumentus. Aštuoniasdešimt procentų dialogų, kuriuose jis dalyvavo (kaip užrašyta Platono), nepasiekė jokio konstruktyvaus rezultato. Sokratas manė, kad jo vaidmuo buvo paprasčiausiai parodyti, kur „klystama“. Jis troško, kad tokios sąvokos kaip „teisybė“ ir „meilė“ būtų išaiškintos ir teisingai vartojamos, nurodydamas, kur jos vartojamos klaidingai.

Platonas tikėjo, kad tikroji tiesa slypi reiškiniuose. Analogija šiam tikėjimui yra gerai žinomas pavyzdys apie žmogų, surakintą taip, kad jis gali matyti tik galinę olos sieną, o jo nugara atsukta į olos įėjimą. Prie įėjimo dega laužas. Į olą įėjusio kito žmogaus šešėlis krinta ant galinės sienos ir tai yra viskas, ką surakintas žmogus gali matyti. Šią analogiją Platonas naudojo teiginiui, kad savo gyvenimo kelyje galime matyti tik tikrosios tiesos šešėlį, iliustruoti.

Aristotelis susistemino atitikimo ir neatitikimo logiką. Remdamiesi savo patirtimi apibrėžimus, kategorijas ir principus mes bandome pritaikyti ir sujungti kaip dėžutes. Su kuo nors susidūrę sprendžiame, kuriai „dėžutei“ tai tinka. Kai kas gali tikti, kai kas – ne, tai negali būti iš dalies „dėžutėje“, jos išorėje arba kur nors kitur.

Dėl to vakarietiškasis mąstymas susijęs su klausimu „Kas yra?“, į kurį atsakoma remiantis analize, faktais ir sprendimais.