Vakarietiško mąstymo kritika
Kaip jau rašiau praėjusiame straipsnyje, vakarietiškasis mąstymas susijęs su klausimu „Kas yra?”, į kurį atsakoma remiantis analize, faktais ir sprendimais. Tai gera ir naudinga sistema. Tačiau egzistuoja visai kitoks mąstymo tipas, kuriame klausiama „Kas galėtų būti?“ Jis apima konstruktyvų, kūrybingą galvojimą ir „kelio pirmyn tiesimą“.
Kartą žmogus vieną pusę savo automobilio nudažė juodai, o kitą pusę – baltai. Draugai stebėjosi, kodėl jis taip keistai elgiasi. Jis atsakydavo: „Todėl, kad būna labai smagu po avarijos teisme girdėti liudytojus vienus kitiems prieštaraujant.“
Daug pasaulio kultūrų, galbūt netgi dauguma, ginčą laiko agresyvia, asmeniška ir nekonstruktyvia diskusijos forma, nors tai vienintelis būdas išgirsti „kitokią“ mintį.
Gydytojas vaiką gydo nuo išbėrimo. Jis iš karto patikrina kelias „dėžutes“. Ar tai nudegimas nuo saulės? Alergija maistui? O gal tymai? Tada gydytojas ištiria požymius bei simptomus ir padaro sprendimą. Jei jis nusprendžia, kad vaiko būsena atitinka tymų „dėžutę“, tai jų gydymas yra aprašytas ant „dėžutės“ šono, ir daktaras tiksliai žino, ką reikės daryti. Tai tradicinio mąstymo viršūnė. Mes susikuriame standartinės situacijos „dėžutes“ remdamiesi savo praeitimi. Tada sprendžiame, į kurią iš jų tinka naujoji situacija. Atradus tinkamą, paaiškėja tolesni veiksmai.
Tokia sistema puikiai veikia stabiliame pasaulyje. Standartinės praeities situacijos vis dar galioja nekintančiame pasaulyje. Tačiau pasaulyje, kuris keičiasi, jos gali ir nebetikti. Privalome galvoti ir apie tai, „kas gali būti“, ne tik apie tai, „kas yra“. Prieš kreipdamiesi į https://www.minipaskola.lt/, turime numatyti ne tik tai, kas akivaizdžiai pasikeis: gausime pinigų, bet vėliau turėsime mokėti palūkanas, tačiau turime numatyti, kas dar galėtų būti: išplėsime verslą ir gausime daugiau pelno, investuosime į namus, kuriuos nuomodami pragyvensime nedirbdami. Visgi kur riba tarp fantazijos ir argumentuoto netradicinio mąstymo? Į tai pasigilinsime ateinančiame straipsnyje.
Vakarietiškasis mąstymas
Prisipažinsiu – ankstesnioji tinklaraščio dalis apie įdomiausias ir keisčiausias pasaulio valiutas man glostė širdį. Visgi dabar skelbiu, kad laikas ne tik pasijuokti ar pakraipyti galvą skaitant apie tolimas šalis, bet pamankštinti protą ir pasukti smegenis. Pirmiausia noriu aptarti patį mąstymą, jo pagrindus, apie kuriuos kalbėjo dar Antikos filosofai. Kodėl vakarietiškas mąstymas yra būtent toks? Vėliau straipsniuose aptarsiu ir šio mąstymo problemas.
Dabartiniai vakarietiškojo mąstymo pagrindai, paremti argumentavimu, buvo sukurti „graikų trijulės“ maždaug prieš du tūkstančius tris šimtus metų. Sokratas labai stengdavosi pabrėžti dialektiką ir argumentus. Aštuoniasdešimt procentų dialogų, kuriuose jis dalyvavo (kaip užrašyta Platono), nepasiekė jokio konstruktyvaus rezultato. Sokratas manė, kad jo vaidmuo buvo paprasčiausiai parodyti, kur „klystama“. Jis troško, kad tokios sąvokos kaip „teisybė“ ir „meilė“ būtų išaiškintos ir teisingai vartojamos, nurodydamas, kur jos vartojamos klaidingai.
Platonas tikėjo, kad tikroji tiesa slypi reiškiniuose. Analogija šiam tikėjimui yra gerai žinomas pavyzdys apie žmogų, surakintą taip, kad jis gali matyti tik galinę olos sieną, o jo nugara atsukta į olos įėjimą. Prie įėjimo dega laužas. Į olą įėjusio kito žmogaus šešėlis krinta ant galinės sienos ir tai yra viskas, ką surakintas žmogus gali matyti. Šią analogiją Platonas naudojo teiginiui, kad savo gyvenimo kelyje galime matyti tik tikrosios tiesos šešėlį, iliustruoti.
Aristotelis susistemino atitikimo ir neatitikimo logiką. Remdamiesi savo patirtimi apibrėžimus, kategorijas ir principus mes bandome pritaikyti ir sujungti kaip dėžutes. Su kuo nors susidūrę sprendžiame, kuriai „dėžutei“ tai tinka. Kai kas gali tikti, kai kas – ne, tai negali būti iš dalies „dėžutėje“, jos išorėje arba kur nors kitur.
Dėl to vakarietiškasis mąstymas susijęs su klausimu „Kas yra?“, į kurį atsakoma remiantis analize, faktais ir sprendimais.
Ekonomimetika 